BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

GIMTADIENIO SENTIMENTAI II

GIMTADIENIO SENTIMENTAI II arba GIMTADIENIS PRAHOJE

Vieną kartą po ketvirto kurso išvažiavau į SSB ( tiems, kas nežino, paaiškinsiu- studentų statybos būrys). Ir ne bet kur, pavyko patekti į Čekoslovakiją. Nieko mes ten nestatėm, žinoma, bet gyvenom labai linksmai. Dirbom kažkokioj mašinų gamykloj, tiksliau šlavėm teritoriją ir plovėm virtuvės sienas, bent jau mes, merginos. O po trijų privalomų darbo savaičių dar septynias dienas praleidome Prahoje. Porą ekskursijų mums suorganizavo, o toliau laiką leidom klaidžiodami po Prahą savarankiškai.

Pinigai praktiškai baigėsi, nes labai norėjosi nors ką nors gražaus čia nusipirkti, o tų gražių daikčiukų buvo apstu, jei lyginti su tuščiom sovietinės Lietuvos lentynom. Mano gimtadienis pasitiko mane (o gal pasivijo?) Prahoje. Mudvi su Vilija ( Vilka, kur esi dabar?) draugiškos ir lengvai bendraujančios įsigijom studentų bendrabutyje naujų draugų. Palestiniečiai pasakojo apie Palestinos problemos su ašarom akyse, lenkų studentai apie karinę padėtį ir Solidarumą. Politinės diskusijos virė bendrabučio virtuvėje. Įsivaizduoju, kokį nerimą tai kėlė dviems ( iš dvylikos!) mūsų grupės saugumiečiams, bet tada man visai tai nerūpėjo. Gimtadienio rytą į mūsų kambario duris garsiai pabeldė ir ant mano lovos nukrito visas rožių krūmas! Lenkų studentai nuskynė jį gretimame sode! Bet vis vien buvo be galo faina.
Susiskaičiavom paskutines kronas su Vilija ir nupirkau kažkokį be proto gražų ir skanų tortą, kokių pas mus tada nebuvo. Lašiniai, žinoma buvo lietuviški, gėrimai, išskyrus alų, irgi.

Staiga išryškėjęs mano grupiokas- politinis vadovas griežtai man pareiškė, jei dalyvaus mūsų draugai užsieniečiai, tai jie nei vienas neateis. Prisipažįstu, buvau tokia čiukčia, kad ir tada nieko nesupratau. Gūžtelėjau pečiais ir tiek. Lenkams paaiškinau, kad neateitų, palestiniečių niekur nesutikom tądien.
Tai čia dabar man viskas aišku. Mano grupiokas Bronius, sako, dingo vėliau Maskvos platybėse. Įdomu, ką ataskaitoj parašei, Bronka… Teko tau, vargšeliui, galvą pasukti.. O gal ne? Gal viskas yra žymiai paprasčiau, nei man atrodo.
Antroji saugumietė vis mums pasakodavo neįtikėtinas istorijas, kaip atsiliko nuo mūsų, tada užsuko į barą ir ten.. nepatikėsit, sutiko amerikoną milijonierių, kuris vaišino kokteiliais ir siūlė jai ištekėti. Ji vis kalbino mus eiti drauge, nes ir mums gali taip pasisekti, bet kažkaip niekas nesigundė, nelabai čia mums rūpėjo. Tai ir jai nebuvo apie ką ataskaitoj rašyti.

Iki šiol myliu Prahą. Buvau gal kokių dvylika kartų ir dar nuvažiuočiau. Paklaidžiočiau po Jozefov’o kvartalą, būtinai užsukčiau čia į Ispaniškąją sinagogą, senąsias žydų kapines, Karlo tiltas, žinoma, be konkurencijos, čia galima vaikščioti ir vaikščioti. Kažkada po ” Rolling stones” koncerto susitikom ant tilto ir dar gerą valandą skambėjo lietuviškos dainos ( Ačiū Dievui, pasitaikė kompanijoje balsingų!), kol grįžom iki autobuso tokie pavargę nuo visko: nuo rolling’ų, nuo salsvo žolės kavapo tvyrojusio visame stadione, nuo alaus ir nuo Becherovkos, pirktos pakeliui iš stadiono vienintelėje dar dirbusioje daržovių ir kitų prekių parduotuvėje. Beje, iki šiol ji dirba, pernai mačiau, eidama pro šalį. Zlata Ulička pasivaikštau kiekvieną kartą. Skirtumas tik toks, kad dabar įėjimas mokamas.

Kai važiavau į rollingus, tai buvo dar vienas mano gimtadienis. Tik pasisekė švęsti pasienyje, buvo karšta, eilė beprotiška ir laukėm kone parą…
Bet po Prahą iki koncerto pakako laiko pasivaikščioti…

ĮSPŪDŽIAI APIE PRAHĄ

VIEŠBUČIAI PRAHOJE

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras